Iš čia kilo ir pavadinimas žiūrovas-aktorius (Spect-actor), nes Augustas Boalis teigė, kad Forumo teatro metu niekas negali išlikti pasyviu stebėtoju. Net jeigu renkamės neišsakyti savo nuomonės ir tik stebėti spektaklį iš šalies – tai vis tiek jau yra pasirinkimas, reikalaujantis mūsų aktyvumo. Taigi, mes dalyvaujame – visada.

Pats Augustas Boalis daugiausia naudojo Forumo teatrą dirbdamas su socialinėmis problemomis, kurios neretai būdavo susijusios su politika, persekiojimais, engimu darbo vietoje ar pan. Jis pats retai kada statydavo Forumo teatro spektaklius, skirtus šeimyninių santykių ar kitų „smulkesnių“ socialinių problemų analizei. Tai daugiausia siejosi su to metu politine situacija Lotynų Amerikoje, kur žmonių persekiojimas ir išnaudojimas buvo kasdienė tikovė.

Šiuo metu Forumo teatro metodas naudojamas plačiai, visame pasaulyje, adaptuojamas. Kiekviena su Forumo teatru dirbanti grupė pasirenka jai priimtiniausią būdą šį metodą taikyti. Vieni turi subūrę Forumo teatro aktorių grupę, kuri ruošia spektaklius ir juos pristato įvairioms bendruomenėms, kurias kviečia diskutuoti ir dalyvauti spektakliuose. Kiti kviečia žmones į kūrybines dirbtuves, kurių metu dalyviai mažose grupelėse dalinasi savo patiriamomis sudėtingomis socialinėmis situacijomis, pagal jas parengia Forumo teatro mini-spektaklius, kuriuos parodo kitiems tos pačios grupės dalyviams ir tada visi kartu ieško galimų situacijos sprendimų.

Pagrindiniai veikėjai Forumo teatro spektaklyje: Protagonistas (pagrindinis veikėjas, kenčiantis nuo priespaudos); Engėjas (tas, kuris labiausiai skriaudžia Protagonistą); Protagonisto sąjungininkai ir Engėjo sąjungininkai (tie, kurie aktyviau ar pasyviau palaiko vieną ar kitą pusę), Neutralieji asmenys (pasyvūs situacijos stebėtojai, pašaliniai ten atsidūrę asmenys) ir Džokeris (tarpininkas tarp publikos ir aktorių, diskusijos moderatorius). Visi kiti dalyviai yra žiūrovai-aktoriai.Taigi, šešių žmonių grupė gali parodyti pilnavertį Forumo teatro spektaklį. Jei žmonių yra mažiau, kai kurių vaidmenų galima atsisakyti, tačiau vaidinime visada lieka Protagonistas, Engėjas ir nors vienas papildomas žmogus. Forumo teatro vaidinimas paprastai trunka trumpai – kelias minutes. Jį gali sudaryti viena scena, kurioje parodoma, kaip tam tikri įvykiai veda prie priespaudos ar kelios tai atspindinčios scenos. Spektaklis turėtų prasidėti gana neutraliai, supažindinant publiką su personažais, vėliau parodoma, kaip vystosi priespauda (kaip kyla patyčios mokykloje, kaip vyksta diskriminacija darbo vietoje ir pan.), o galiausiai spektaklis baigiamas tada, kai priespauda pasiekia aukščiausią tašką (vaikas drastiškai nukenčia nuo patyčių, diskriminuojamas žmogus praranda darbą ir pagyvenimo šaltinį, etc.). Forumo teatro vaidinimas nepateikia sprendimų. Jis sustabdomas kritiniame taške, leidžiant toliau savo idėjomis dalintis publikai. Svarbu parinkti tikrai stiprią vaidinimo pabaigą – tik tada, kai įvykiai scenoje sukels jausmus žiūrovams, jie bus motyvuoti imtis priemonių kažką šioje situacijoje keisti.

Pats Augustas Boalis labiausiai pabrėždavo, kad scenoje pakeisti reikėtų Protagonistą ir ieškoti, kaip jis galėtų toje situacijoje pasielgti kitaip, kad ji pasikeistų į gera. Dabar taikomos įvairios technikos. Vienos Forumo teatro grupės iki šiol rekomenduoja keisti tik Protagonistą, kitos leidžia keisti ir abiejų pusių Sąjungininkus bei Neutraliuosius asmenis. Tačiau beveik visur vyrauja griežta taisyklė, neleidžianti keisti Engėjo. Tai būtų lengviausias sprendimas, tačiau mažai tikėtinas – taip pašalintume problemos šaltinį ir nebeliktų prieš ką kovoti. O Forumo teatro tikslas yra ne rasti magiškus sprendimus, o ruoštis kasdienio gyvenimo situacijoms, kurioms reikia mūsų ištvermės, kūrybiškumo ir drąsos.

Šiek tiek istorijos, analizės ir paties Augusto Boalio pastebėjimų apie Forumo teatrą:

Frances Babbage; “Augusto Boal. Routlege Performance Practitioners”. Taylor & Francis e-Library, 2005:

Forumo teatras – labiausiai žinoma ir plačiausiai praktikuojama Engiamųjų teatro technika. Forumo teatras juda nuo to, kas pažįstama, link to, kas nepažįstama. Užsiėmimo pradžioje jis leidžia publikai patirti distancijos teikiamą saugumą ir tada kviečia, įkvepia ar provokuoja atsisakyti šios pozicijos ir pilnai įsitraukti į „teatro žaidimą“.

Forumo teatras pateikia publikai neišspręstą problemą – tokią, kuri rūpi publikai, nes yra ir jos gyvenimo dalis.

Spektaklis vaidinamas kartą, kad publika galėtų matyti, kaip veiksme atsispindi priespauda ar engimas, o tada spektaklis kartojamas. Antrąjį kartą vaidinimas vyksta taip pat iki tol, kol jį pertraukia kuris nors žmogus iš publikos, kuris perima protagonisto vaidmenį ir siekia pakeisti veiksmus taip, kad jam/jai pavyktų nugalėti priespaudą. Taisykles paaiškina Džokeris (tarpininkas), kurio funkcija yra kviesti žiūrovus intervencijoms, padėti pereiti nuo buvimo žiūrovu prie tapimo žiūrovu-aktoriumi. Po pirmojo pasiūlymo paprastai pasipila idėjos. Aktoriai – žiūrovai dirba drauge, eksperimentuoja išbandydami skirtingus elgesio būdus siekdami nutraukti priespaudą ir iš eilės įvertina skirtingų elgesio stilių sėkmingumą. Kiti aktoriai-engėjai daro viską, ką tik gali, siekdami išlaikyti savo galią. Nenuspėjamumo ir kūrybiškumo elementai suteikia Forumo teatrui išskirtinio patrauklumo.

Augusto Boal “Games of Actors and Non-actors”, Taylor and Francis e-Library, 2005:

Forumo teatras – tai teatro žaidimas, kuriame parodoma neišspręsta problema ir publika (žiūrovai – aktoriai) kviečiama siūlyti ir išbandyti sprendimus. Problema būna susijusi su priespauda ir dažniausiai spektaklyje dalyvauja aiškiai atpažįstami engėjai ir protagonistas, kuris patiria priespaudą.

Šis žaidimas – tai varžymasis tarp aktorių, atliekančių engėjų vaidmenį ir žiūrovų-aktorių. Žiūrovai-aktoriai stengiasi, kad vaidinimas pasibaigtų kitaip (būtų įveikta priespauda), o aktoriai–engėjai deda pastangas, kad vaidinimas pasibaigtų taip pat, kaip pirmąjį kartą (kai laimi priespauda). Džokeris užtikrina, kad žaidimas vyktų sklandžiai ir pamoko publiką taisyklių. Vieno forumo metu išbandoma daug skirtingų sprendimų.

Forumo tikslas visada yra skatinti debatus (ne tik žodinius, bet ir paremtus veiksmais), parodyti alternatyvas, įgalinti žmones „tapti protagonistais savo pačių gyvenime“.

Augustas Boalis:

Prieš atvykdamas į Europą daug dirbau su Forumo teatru daugybėje Lotynų Amerikos šalių, bet visada kūrybinių dirbtuvių formatu, niekada tai nebuvo „vaidinimai“. Lotynų Amerikoje publikos būdavo nedidelės ir homogeniškos, darbininkai iš to paties fabriko, kaimynai iš tos pačios gyvenvietės.

Europoje išbandžiau naują Forumo teatro pritaikymo būdą šimtams žmonių, kurie vienas kito net nepažįsta.

Apie Forumo teatro spektaklio kūrimą:

Pradiniai protagonisto siūlomi sprendimai turi būti netobuli, juose turi būti „klaidų“, kurios bus analizuojamos per Forumo sesiją. Forumo teatras nėra propagandinis teatras, tai nėra senasis didaktinis teatras. Jis pedagogiškas ta prasme, kad visi mokosi kartu – tiek aktoriai, tiek ir publika. Pradinis protagonistas turi patirti nesėkmę, kad tai žiūrovus-aktorius paskatintų ieškoti sprendimų ir atrasti naujų būdų kovoti su priespauda.

Vaidinimas – tai kūrybiškas ir intelektualus žaidimas tarp aktorių ir žiūrovų-aktorių.

Forumo teatro eiga:

1. Pirmiausia spektaklis parodomas įprastai

2. Tada žiūrovų-aktorių klausiama, ar jie sutinka su protagonisto sprendimais. Dažniausiai jie su jais nesutinka. Tada publikai pasakoma, kad spektaklis bus vaidinamas antrą kartą, tiksliai taip pat, kaip ir pirmąjį. Aktoriai sieks, kad spektaklis pasibaigtų taip pat, kaip ir pirmąjį kartą, o žiūrovų-aktorių užduotis bus pasiekti, kad šį kartą spektaklis pasibaigtų kitaip, parodyti, kad galimi ir nauji sprendimai. Kitaip tariant, aktoriai scenoje atstovauja tam tikrą pasaulio matymą ir dėl to bando išlaikyti pasaulį tokį, koks jis yra ir užtikrinti, kad vėl viskas vyktų taip pat... bent jau iki tol, kol įsikiša žiūrovas-aktorius ir tai pakeičia. Būtina sukelti tam tikrą įtampos lygį tarp žiūrovų-aktorių: jeigu niekas nepakeis pasaulio, jis liks toks, koks yra; jei niekas nepakeis vaidinimo, jis baigsis taip pat, kaip ir prieš tai.

3. Žiūrovams pasakoma, kad kartojant spektaklį jie gali pakeisti scenoje protagonistą, kai jis ar ji suklysta ir pasiūlyti geresnį sprendimą. Viskas, ką jie turi padaryti, tai sušukti „Stop!“. Tada aktoriai turi iš karto sustoti ten, kur jie yra, nekeisdami pozicijos. Žiūrovas-aktorius pasako, nuo kurios scenos norėtų keisti spektaklį.

4. Pakeistasis aktorius nepalieka vaidinimo-žaidimo, o lieka šalia scenos – jo dar gali prireikti

5. Aktoriai-engėjai, esantys ant scenos, gali net ir stiprinti priespaudą, norėdami parodyti žiūrovams-aktoriams, kaip sunku yra pakeisti realybę. Žaidimas vyksta taip: žiūrovai-aktoriai bando rasti naują sprendimą, bando pakeisti pasaulį, o aktoriai-engėjai bando jiems sutrukdyti, priversti juos priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Forumo tikslas nėra laimėti. Tikslas yra mokytis ir padėti mokytis kitiems. Žiūrovai-aktoriai, vaidindami savo idėjas, ruošiasi „tikram gyvenimui“, o publika ir aktoriai lygiai taip pat mokosi, kokios galimos jų veiksmų pasekmės.

6. Po pirmojo bandymo kitas žiūrovas–aktorius gali lipti ant scenos, sušukęs „Stop!“ ir pasakyti, nuo kurios vietos jis norėtų pradėti vaidinti vietoje protagonisto. Taip bus išbandomas naujas sprendimas.

7. Vienas iš aktorių, arba papildomas žmogus, turi atlikti pagalbinę Džokerio funkciją. Džokerio, niekam nepriklausančios kortos, žaidimo vadovo. Jis/ji paaiškina žaidimo taisykles, ištaiso padarytas klaidas, paskatina abi puses nesustoti vaidinus ir žaidus. Forumo poveikis yra stipriausias, jeigu publikai aiškiai įvardijama, kad jeigu jie nekeis pasauio, niekas jo nepakeis už juos ir viskas neišvengiamai baigsis taip pat, kaip ir anksčiau – o mes labai nenorėtume, kad taip nutiktų.

Ar žmonės gali likti žiūrovais Forumo teatro sesijoje?

Augustas Boalis:

Ne! Paprastai aš niekada neduodu skubotų atsakymų, bet šiuo atveju atsakau iškart: Ne! Forumo teatro sesijoje niekas negali likti „žiūrovu“ blogąja to žodžio prasme. Tai neįmanoma. Forumo teatre visi žiūrovai-aktoriai žino, kad jie gali sustabdyti vaidinimą, kai tik to nori. Jie žino, kad gali sušukti „Stop!“ ir išsakyti savo nuomonę demokratiškai, kūrybiškai, konkrečiai, netgi veiksmais. Net jeigu jie lieka nuošaly, net jeigu stebi tai, kas vyksta, per atstumą, net jeigu pasirenka nieko nesakyti, toks jų pasirinkimas jau yra dalyvavimo forma. Tam, kad nieko nesakytų, žiūrovas-aktorius turi pasirinkti nieko nesakyti – o tai jau yra dalyvavimas.

Kada baigiasi Engamųjų teatro sesija?

Augustas Boalis:

Niekada – kadangi Engiamųjų teatro tikslas yra ne uždaryti ratą, ne suteikti katarsį ar sustabdyti vystymosi procesą.

Engiamųjų teatro sesija niekada nesibaigia, kadangi viskas, kas joje įvyksta, persikelia į gyvenimą. Teatras niekada nesibaigs! Engiamųjų teatras yra ant fikcijos ir realybės ribos – ir šią ribą būtina peržengti.

Jeigu vaidinimas prasideda fikcijoje, jo tikslas yra integruotis į tikrovę, į gyvenimą.