Kiti įgyvendinti projektai
Gyvenimo veidrodis

Su socialinėmis intervencijomis susiduriu jau ne pirmą kartą, tačiau vis dar negaliu atsistebėti jų paveikumu. Galbūt negalima taip drąsiai teigti apie žmones, kurie tose intervencijose sudalyvauja patys to nežinodami, bet tikrai galima pasakyti, jog dalyviai savanoriai iš šio projekto gauna be galo daug ir ima tai skleisti aplinkiniams.

            Viskas prasidėjo nuo, iš pirmo žvilgsnio, paprastų repeticijų. Turėjome užduotį paruošti 5 vaidybines situacijas pagal 5 aktualias visuomenei problemas. Reikia pripažinti, jog greitai supratome, kad ne viskas yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Idėjų turėjome ne mažai, tačiau kai imdavome kurią vieną gvildenti, analizuoti, nagrinėti iš visų pusių, tekdavo kaip reikiant paplušėti. Pirmas sunkus žingsnelis visame kūrybiniame procese turbūt buvo bandymas neprasilenkti su logika. Kiekviena situacija turėjo būti labai reali, tikroviška ir logiška. Teatre ar kine kartais galima prikurti ir fantastinių detalių – jos kaip tik gali paįvairinti ir pagerinti siužetą, o čia turėjome kiekvieną detalę, kiekvieną veiksmą, žodį, kiekvieną mažiausią idėjos dalelę pergalvoti ne po vieną kartą, kad visa situacija ir kiekvienas joje veikiantis personažas turėtų tvirtą savo argumentaciją, motyvaciją, puikiai žinotų, kodėl jis elgiasi būtent taip ir ne kitaip. Po to, kai galiausiai sugalvojome visų 5 situacijų siužetus, turėjome juos realizuoti, tačiau dar nėjome į viešumą. Pasiskirstėme į 5 grupes ir praleidome tikrai nemažai laiko repetuodami dar salėje, tarp savų žmonių kiekvieną situaciją.

            Man teko vaidinti situacijoje apie vandalizmo apraiškas. Vaidinau merginą, kurią troleibuse apipila šutvė jokių etikos normų nepaisančių jaunuolių, ir, pasipiktinus jų elgesiu, gavusią dozę keiksmažodžių, įžeidinėjimų ir panašiai. Jaunuoliai troleibuse turėjo ne tik laistytis neaiškiu skysčiu, bet ir triukšmauti, garsiai klausytis muzikos, šiukšlinti – taip turėjo reikštis vandalizmas. Repeticijų metu pirmieji bandymai buvo sudėtingi. Man nebuvo taip sunku, nes turėjau vaidinti beveik save – paprastą merginą, kuri nėra labai patenkinta tokiu jaunuolių elgesiu. Tačiau kolegos, vaidinę tuos mane puolančius jaunuolius, turėjo padirbėti, perlipti per save. Jiems reikėjo vaidinti personažus 10 kartų piktesnius ir agresyvesnius nei jie patys iš tikrųjų yra. Tačiau ne kartą surepetavus situaciją, vis dėlto sėkmingai išryškėjo kiekvienas charakteris.

            Galiausiai atėjo įdomiausios dalies laikas – intervencijų filmavimas viešumoje. Kiekvieną intervenciją filmavome atskiru laiku. Kai atėjo laikas troleibuso intervencijai, pagal planą aš jau laukiau stotelėje, į kurią kiek vėliau atėjo mano kolegos - grupė jaunuolių. Be proto keistas jausmas stovėti šalia savo draugų, kolegų ir apsimetinėti, kad jų nepažįsti. Kai tik jie atėjo į stotelę, aš vos inertiškai jiems nepasakiau „labas“ – ne daug trūko, kad viską sugadinčiau. Stotelėje be mūsų dar buvo maždaug 6-8 žmonės. Kadangi mano kolegos į stotelę atėjo garsiai besijuokdami ir, berods, garsiai besikedimai (tai jie darė specialiai, kad iš karto sukurtų savo įvaizdį), daugelis stotelėje buvusių žmonių jau kreivokai šnairavo į mano kolegas. Gana greitai atvažiavo pustuštis troleibusas Aš įlipau pirma, pro priekines duris, pagal taisykles, ir nuėjau atsisėsti į galą (kad veiksmas vyks gale taip pat buvome susitarę anksčiau), kolegos įlipo pro vidurines ar galines duris ir atsisėdo netoli manęs. Na ir pradėjome visą situaciją – jie triukšmavo, šiukšlino, galiausiai apipylė mane ir aš ėmiau piktintis. Tada turėjome sulaukti aplinkinių reakcijos. Galbūt įlipome į per tuščią troleibusą, nes jame nebuvo tiek daug žmonių, todėl natūralu, kad ir reakcijų nebuvo tiek daug. Ryškiausia reakcija buvo vairuotojo, kuris išgirdęs, kad kažkas vyksta, net išėjo iš savo kabinos ir mano kolegoms pagrasino išvaryti, jei jie neapsiramins. Dar ryškiai reagavo ir viena keleivė, kuri buvo mano personažo pusėje, nes kažką pasakė mano kolegoms. Daugiau ryškių reakcijų neužfiksavau. Žinoma, negaliu slėpti, kad buvo tikrai baisu. Įsimaišyti į žmones gatvėje ir kažką vaidinti, elgtis ypatingai natūraliai ir tikroviškai yra labai didelis išbandymas. O dar kai žinai, kad turi ne tik vaidinti, bet dar ir įtraukti aplinkinius, nes kitaip visas darbas neduos jokios naudos,  pasidaro dar sunkiau. Viduje verda be galo daug minčių. Vienu metu galvoji ir kaip vaidinamas personažas, ir apie tai, kad viskas eitųsi taip, kaip repetavome, ir apie tai, kad reikia įtraukti žmones į veiksmą. Tikrai ne maža minčių ir emocijų sumaištis. Kaip ir minėjau, mano personažas dar nebuvo toks sunkus, kaip kolegų, kurie po nufilmuotos situacijos turbūt dar ilgai nenorės vaidinti jokių blogų personažų, nes sakė, kad jausmas tragiškas, kai turi elgtis šlykščiai, visai ne taip, kaip norėtum, o į tave žiūri daug nepažįstamų smerkiančių akių. Tarp kitko, kalbant apie filmavimą, reiktų pagirti mūsų operatorių, nes aš vaidindama iš viso pamiršau, kad mus slaptai filmuoja, taip pat ir kiti, tačiau operatorius sugebėjo pagauti mus, užfiksuoti viską, kaip reikia.

            Kitose situacijose man vaidinti neteko, tačiau mačiau jas visas repeticijų metu ir daug girdėjau iš kolegų atsiliepimų apie filmavimus. Turbūt visiems sekėsi panašiai kaip ir mūsų  „troleibuso grupei“. Visi susidūrė su šiokiais tokiais nesklandumais, visi labai bijojo, tačiau galiausiai visi nufilmavo situaciją ir iššaukė įvairių aplinkinių reakcijų.

            Galiausiai mūsų darbas buvo baigtas. Žodžiais sunku apsakyti, kokios emocijos veikė filmavimo metu. Tačiau kai dabar galvoju apie nufilmuotą situaciją, kurioje pati vaidinau, darosi šiek tiek liūdna. Juk jei tirkame realeme gyvenime man iš tikrųjų nutiktų kokia bėda, kažkas užsipultų, aplietų, išteptų, apmėtytų šiukšlėmis ar šlykščiai išvadintų, iš aplinkos nesulaukčiau beveik jokios pagalbos. Na bent jau tai parodo mūsų filmuota situacija. Troleibuse tikrai buvo daugiau nei du žmonės, bet tik du pasiryžo bent kažką pasakyti (nors tiesą pasakius pagalbos iš jų taip pat nesulaukiau). Kažkas iš mūsų savanorių repeticijų metu kalbant apie iššaukiamas reakcijas yra pasakęs, kad abejingumas irgi yra reakcija. Dabar aš manau, kad tai pati svarbiausia reakcija. Socialinės intervencijos yra tarsi eksperimentas, tikrinantis visuomenės būklę. Jeigu situacijose aplinkiniai pultų diskutuoti, padėti skriaudžiamiems asmenims spręsti problemas, tuomet būtų žinoma labai įdomu, galėtume džiaugtis, kad mūsų situacijos įtraukė aplinkinius, kad tie aplinkiniai yra sąmoningi piliečiai ir geri, visada pasiruošę padėti žmonės. Tačiau dabar, kai aplinkiniai beveik iš viso nereaguoja, manau, kad intervencijos pasiekia savo pagrindinį tikslą – iškelti į viešumą sunkias problemas ir parodyti visuomenei, kad ji yra neveiksni, kad ji nereaguoja į tai ir kad yra tiesiog būtina kažką keisti, būtina pradėti veikti ir net menkiausiose, paprasčiausiose situacijose bent pabandyti padėti kitiems, jaustis atsakingam ne tik už save, bet ir už kitą, galbūt net nepažįstamą žmogų, nes tik taip galima išugdyti darnią ir malonią gyventi visuomenę.

            Manau, jog tam, kad šis projektas būtų kuo efektyvesnis, būtina visiems, kam tik įmanoma parodyti filmuotą medžiagą, kad žmonės susimąstytų ir imtų keisti ne pačią gražiausią visuomenės padėtį. Tačiau žinau, kad jau yra maždaug 20 žmonių, kuriems socialinių intervencijų projektas jau atnešė naudos, t.y. mums – savanoriams. Kiekviena diskusija, kiekviena repeticija ir kiekvienas filmavimas mus tikrai privertė permąstyti savo vertybes, savo poelgius ir įsitikinimus ir tikrai padrąsino ne tik projekto metu, bet ir realiame gyvenime imtis veiksmų, kad mūsų visų dėka gyvenimo atspindys veidrodyje ateityje taptų bent šiek tiek gražesnis.

 

Austėja Beinartaitė

<< Atgal