Metodika
Troškimų vaivorykštė

Troškimų vaivorykštė – Augusto Boalio technika, sukurta jo kelionės po Europą ir darbo joje metais. Nors Pietų Amerikoje jis matė daug socialinės neteisybės ir žmonių patiriamos prievartos, tačiau atvykęs į Europą susidūrė su visai nauja priespaudos rūšimi – vidine priespauda. Kažkuriuo metu gyvenime patyrus patyčias, smurtą, panieką, neadekvačiai griežtus reikalavimus, vėliau tai tampa mūsų vidiniais „balsais“, „policininkais galvoje“, kurie ir toliau mus smerkia, kritikuoja, neleidžia siekti tikslų ir svajonių, nors aplinkoje šių agresyviai mūsų atžvilgiu nusiteikusių žmonių jau seniai nėra.
Troškimų vaivorykštė remiasi kitais Augusto Boalio metodais. Čia rasime ir Forumo teatro elementų, ir nemažai Vaizdinių teatro, tik šįkart visas dėmesys yra nukreiptas ne į socialines aplinkybes, o į kiekvieno žmogaus vidinę realybę. 

Troškimų vaivorykštė – tai pati sudėtingiausia Engiamųjų teatro technika ar, tiksliau, tehnikų sistema. Ji skirta darbui su asmeninėmis ir giliomis problemomis, todėl ją naudoti reikėtų tik būnant gerai susipažinus ir įsigilinus, geriausia – išbandžius praktiškai kaip paprastam grupės dalyviui bei tik po ilgo darbo su grupe padedant jiems pajausti saugumą grupėje – kitu atveju gilus žvilgsnis į žmogaus išgyvenimus gali ne tik nepadėti, bet ir būti žalingas. 

Troškimų vaivorykštės naudojimo pavyzdys:

Vaizdinys ir priešingas vaizdinys.
Pirma pakopa: istorijos. Džokeris klausia dalyvių, kas iš jų norėtų pasidalinti savo priespaudos istorija ir su ja padirbėti grupėje. Labai gerai, jeigu pasipasakoti nori pusė grupės dalyvių – tada pasidalinama į dvi dalis: pasakotojus (protagonistus arba pilotus) ir klausytojus (antruosius pilotus). Kiekvienas protagonistas išsirenka savo antrąjį pilotą ir tyliai pasakoja jam savo istoriją. Labai svarbu, kad abu pilotai pasakojimo metu būtų užsimerkę. Jeigu antrajam pilotui sunku įsivaizduoti, aiškiai pamatyti tai, ką jam pasakoja protagonistas, jis turėtų tikslintis, klausti: „Kur?“, „Kada?“, „Kokios spalvos?“, „Kur ėjai?“ ir pan. Paprastai šiai užduoties daliai skiriama apie penkiolika minučių.
Antroji pakopa. Grupė vėl susirenka į bendrą ratą, Džokeris klausia, kurioms poroms pavyko aiškiai pamatyti istorijos vaizdinį. Pakviečiama savanorių pora. Jie sustoja nugara vienas į kitą ir kiekvienas turi sukurti savo vaizdinį, atspindintį papasakotą priespaudos istoriją. Jie gali naudotis daiktais, kitais žmonėmis, vis tik stengtis pernelyg daug jų neįtraukti, kad dauguma liktų žiūrovais. Protagonistas mintyse kuria savo papasakotos istorijos vaizdinį, o antrasis pilotas – išgirstos istorijos vaizdinį. Sukūrę vaizdinius jie užima juose savo poziciją – priespaudą patyrusio protagonisto.
Trečioji pakopa: dviejų vaizdinių aptarimas. Dalyviai aptaria tai, ką mato: kuo panašūs ir kuo skiriasi sukurti vaizdiniai, protagonistas su antruoju pilotu taip pat pasikeičia pastebėjimais. Atskleisti pačios istorijos žiūrovams negalima.
Ketvirtoji pakopa: aktyvavimas:
Trys norai. Protagonistui leidžiama tris kartus pakeisti kažką savo sukurtame vaizdinyje, bandant pasiekti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta. Tą patį su savo sukurtu vaizdiniu daro antrasis pilotas. Vėliau tai yra aptariama: ką kiekvienas pasirinko pakeisti, dėl ko abejojo, kokius sprendimus priėmė.
Realaus ir utopinio troškimo atskyrimas. Visų prašoma grįžti į pradinį vaizdinį. Abudu pilotai lėtai atkartoja tuos pačius tris norus, kuriuos jau išreiškė. Šį kartą ir kiti dalyviai, sudarantys vaizdinį, yra aktyvūs, jie, remdamasi savo jausmu ir reakcija į protagonisto veiksmus, stengiasi jam padėti arba sukliudyti. Tada vėl vyksta aptarimas. Įdomu yra pirmajam ir antrajam pilotui apsikeisti vietomis ir pabandyti sudalyvauti vienam kito vaizdinyje ir galbūt netgi parodyti tris norus, kaip norėtų pakeisti kito piloto sukurtą vaizdinį. 

 

<< Atgal