Metodika
Įstatymų leidybos teatras

Įstatymų leidybos teatras taip pat remiasi Forumo teatro metodu. Šią teatro formą Augusto Boalis išvystė, kai, grįžęs į Braziliją, Rio de Žaneire tapo vereadoru – įstatymų leidybos rūmų nariu. Norėdamas, kad jo miesto žmonės ne tik bandytų prisitaikyti prie jiems primetamų įstatymų, bet ir patys aktyviai dalyvautų jų kūrime ir keitime, jis būrė atskiras grupes, kurios diskutuodavo ir vaidindavo vietos problemas, ir iš to vėliau gimdavo pasiūlymai apie tai, ką reikėtų keisti. Remdamasis tuo, ką atrasdavo grupių nariai, Augusto Boalis inicijuodavo įstatymų pakeitimus arba jų priėmimą. Pagal šių grupių pasiūlymus buvo priimti įstatymai, susiję su geriatrine (senyvų žmonių) priežiūra, uždrausti visi negrįžtamų pasekmių turintys psichinių ligų gydymo metodai (įkalinimas, elektrošokas, fizinė ar psichologinė agresija), įvairūs įstatymai, skirti pakeisti aplinką, kad ji būtų patogi akliesiems bei kiti Rio gyventojų pasiūlyti įstatymai. Svarbiausiu pasiekimu pats Augusto Boalis laiko įstatymą, ginantį nusikaltimų liudytojus (liudytojų apsaugos įstatymas). Visi Augusto Boalio siūlomi įstatymai ar jų pakeitimai buvo inicijuoti įvairių visuomenės grupių, dirbusių Forumo teatro metodu ir diskutavusių apie jiems aktualias problemas. 

Vienintelis Augusto Boalio įstatymas
 
„Keli draugai siūlė man pabandyti pačiam, vien savo jėgomis sukurti įstatymą, užuot tik leidus kitų žmonių norus atspindinčius įstatymus. Jie sakė, kad jei taip nedarysiu, žmonės gali pamanyti, kad savu demokratišku įstatymų leidybos metodu naudojuosi todėl, jog pats nesugebu sugalvoti gerų įstatymų, o ne todėl, kad iš tikro noriu padėti žmonėms sukurti tokius įstatymus, kokių jie nori.
Grįžes namo prisiminiau, kaip Švedijoje prie pėsčiųjų perėjos užsidegus žaliam šviesoforo signalui taip pat įsijungia tam tikras garsinis signalas, o raudoną signalą lydi kitoks garsinis signalas. Taip aklieji žino, kada saugu eiti per gatvę. Norėjau Rio įpareigoti įrengti tokią pat sistemą, ir taip apsaugoti mūsų akluosius! Labai džiaugiausi, kad tai prisiminiau, ir norėdamas parodyti, kad pats esu gabus įstatymų kūrėjas, visą įstatymo tekstą surašiau pats, atsisakydamas savo asistentų pagalbos (tarp jų ir advokato bei teisės specialisto!). Kai pabaigiau, pats asmeniškai nunešiau dokumentą Teisingumo komisijai.
Kai vėliau vienoje teatro grupių aklieji išgirdo apie „mano“ įstatymą, jie tekini atbėgo į mano kabinetą.
„Boali, ar nori mus pražudyti?“ – klausė įniršę.
„Kaip tai? Gi tai puikus įstatymas. Švedijoje jis išgelbėjo daug gyvybių. Aklieji, kaip jūs, girdi tuos garso signalus, ir visiškai saugiai eina per gatvę. Veikia puikiai!“
Mane pribloškė tokia netikėta jų reakcija!
„Švedijoje gyvena švedai“ – atsakė jie.
„Na ir kas?“ – nustebęs paklausiau.
Jie piktai atrėžė: „Švedai sustoja prie raudono šviesoforo signalo. O čia niekas nestoja!“
Vos gaudydamas kvapą nulėkiau tris aukštus žemyn į Teisingumo komisiją, ir vos spėjau atsiimti vienintelį savo įstatymą.
Tad esu nė vieno įstatymo nesukūręs įstatymų leidėjas!!!“

<< Atgal